Keliaujame
po pasaulį, stengiamės uždirbti kuo daugiau, norime būti pripažinti ir gyventi
ten, kur nėra skausmo, nusikaltimų bei vargo. Tai, žinoma, yra gerai, juk
tikslo siekimas užgrūdina, akiračio plėtimas džiugina širdį, o visuomenės
pripažinimas padeda tvirčiau stovėti ant žemės. Bet ar kas galėtų gyventi
rojuje? Turėti viską, ko trokšta, būti tarp žmonių, kurie neskaudina. Nemanau.
Mes, žmonės, nesame tobuli, tad mums patiems reikia kažko netobulo. Ko nors paprasto,
keliančio džiaugsmą ir palaimą.
Ir
žinot ko? Akims, pavargusioms nuo Kalifornijos palmių, paprastas lietuviškas
beržas yra pats gražiausias.
